Kai išmirksėsi pirmą lašą meilės
ir seilėmis bandysi glaistyti žaizdas,
nutildyk girtą ryto gaidį,
kai glėbyje paniręs laikas
norės nematomas numirti.
Puantais apsiavus nuodėmė,
bandydama tyloj pasprukti,
užklius už melo ištiestos virvės
ir negalės ištrūkti.
Po minkštu išdavystės patalu miegosi
ir tik pabudus
ant padėklo
savo kaltę surasi.
(2005)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą