Pilnom kišenėm braškių
pareina ji molinėm klumpėm,
sunkiai kojas kilnodama.
Ilgos suknelės raštai
vėjo žaidimams dovanoti,
apglėbė jos stačią krūtinę,
pilvo linijas ir liemenį,
tarp jos kojų įstrigo
ir įdubo – nepastebimai.
Jos kišenėse tirpsta braškės,
bėga raudoni vaško lašais -
jei ne vėjo delnai,
braškių ji būtų
valgiusi vakarienei.
Daug gerų, molinių vazonų
po lova pakišti noksta...
žydės.
Tada kvepėsiu iš apačios.
Pasilikti norėsi,
po pažastimi mane pasikišęs,
žodžių skydu prisidengsi
keiksnodamas triukšmingus paukščius.
Daug gerų, panaudotų pagalvių,
ant kuriu palikdavau plaukus,
ten radai mane –
susivėlusią.
Koks turtingas pasaulis:
naujagimiais, nikotinu ir baime,
meile ir šiukšlėmis –
nepastebimas užrašas:
„prašome nešiukšlinti“
„nešiukšlinti prašome“.
Turtingas ąžuolas gilėmis,
rudenį, dosniai jas žemei dalina.
Sakalas turtingas plunksnomis,
o homosapiens vitrinomis,
su žaižaruojančiais akmenėliais.
Turtingos moterys troškimais,
vyrai – adrenalino stygiumi.
Kaip praeitis turtinga prisiminimais,
rytojus viltimis apžėlęs,
taip šiandieną nusistovėjusiomis dulkėmis,
bando apdumti akis.
Ir kol paleistuvaujantis vėjas
myli jaunų merginų plaukus -
pasenusios jos kerpasi trumpai.
Barzdoti iš lauko,
glotnūs ir šilti iš vidaus
dryžiai languoto sijono.
Nuo šaligatvių ligi dykumų,
sergu nepataisoma romantika,
neišgydoma amnezija apie save ir kaulėtus pečius.
Prakiurusiais pirštais
baltesniuose lapuose
rašau, meldžiuosi ir vėl rašau.
Mano mantros nesirimuoja, bet šį kartą girdžiu
stenančias grindis -
ateina opiumo prekeivis,
pildantis ir pildomas.
Dievai jo nesiuntė, nebent frigidiškos nimfos
nuo sausiausių krantų.
Tyliu, meldžiuosi ir vėl tyliu.
